„Aš romus ir nuolankios širdies“
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. (Mt 11, 25–30)
MEILĖS MOKYKLA, mons Adolfas Grušas
„Aš šlovinu tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams,“- ši Jėzaus malda į viešumą iškelia tuos žmones, kurie pripildo Dievo karalystę. Tiesą sakant, daugybę jų sutinkame ir klausydami Evangelijos – Gerosios Naujienos. Viešpats Jėzus patvirtina, kad Dievas nesilaiko neutraliteto, o ypatingą dėmesį skiria patiems menkiausiems. Prisimenant prieš porą sekmadienių skaitytus Evangelijos žodžius, galima būtų pasakyti, kad vargšai, atstumtieji, tarsi tie laukų žvirbliai, randa sau lizdą Dievo rankose. Juk iš tiesų, stojant Dievo akivaizdon nėra nieko prasmingesnio, kaip jaustis nieku. Taip pat ir kiekvienas Evangelijos skelbėjas privalo suvokti save, kaip be galo mažą, nes tik taip skelbiama Naujiena tampa be galo dideliu džiaugsmu.
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu. Mokykitės iš manęs, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą,“- kviečia Išganytojas, kuris atėjo į pasaulį ne išmokyti žmones naujų etinių normų, bet atnešti jiems ramybę. Jis nesiskubina duoti naujų įsakymų, bet kalba apie nepaprastą pažadą: Dievo karalystę ir ramybę bei džiaugsmą Dvasioje. Jis prabyla į žmones džiaugsmo ir paguodos kalba, trokšdamas suteikti jiems tikrą gyvenimą.
„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“… Sekti Kristumi, suprasti Jį įmanoma tik parengus tam savo širdį, o tai reiškia: išmokus mylėti. Mūsų širdis yra didžioji gyvenimo mokytoja. Mes, protingi ir išsilavinę Jėzaus mokiniai, prisiminę tai privalome susirūpinti, nes priešingu atveju rizikuojame likti širdies beraščiais. Ko gero, Bažnyčios klerikalizmas, apie kurį kalba popiežius Pranciškus, ir reiškia mokytus biurokratinių taisyklių vergus, likusius beraščiais savo širdyje.
Viešpats moko mus, kad Dievas yra ne sąvoka, taisyklė ar mokymo sistema, bet veikiau nuolanki ir drauge tvirta širdis, kurianti gyvenimą. Ši širdis teikia atgaivą, nes ji nieko neverčia tikėti, niekuomet neapgauna ir teikia prasmę viskam, kas įvyksta mūsų kasdienybėje.
Be abejo, moderniam šių laikų žmogui ne visi šie Jėzaus teiginiai yra suprantami ir priimtini. Girdėdami žodžius apie švelnų jungą ir lengvą naštą, šių laikų tikintieji ne kartą trauko pečiais. Pastarųjų amžių žmonijos kova prieš vergiją paliko aiškų antspaudą visų mūsų sąmonėje, todėl mes esame pripratę pavydžiai saugoti kiekvieną, tegul ir įsivaizduojamos, asmeninės laisvės trupinį, tuo tarpu Jėzus, kalbėdamas apie jungą, be abejo, turi galvoje biblinę šio žodžio sąvoką – Mozės Įstatymą. Drauge Jis pripažįsta, kad senasis įstatymas jau nebegaivina širdžių, todėl liepia laikytis naujo – meilės įstatymo: visiems žinomos senos naujienos…
Tiesą sakant, mylėti Dievą visa širdimi dar nėra krikščioniška, nes ir žydai, ir musulmonai myli Dievą visa širdimi. Mylėti artimą, kaip save patį, irgi dar nėra krikščioniška, nes ta pati taisyklė galiojo ir Senojo Įstatymo fariziejams bei Rašto aiškintojams.
Mylėdami Dievą, mes mylime Jėzaus Kristaus Tėvą, taip, kaip tik gali mylėti Sūnus. Mylėdami artimą, mes mylime jį ne vien tik kaip save, bet drauge ir taip, kaip jį myli Jėzus savo romia ir nuolankia širdimi. Mes esame Dievo vaikai Jo Sūnuje, broliai vieni kitiems mūsų Brolyje… (Vatikano radijas)
